sa

1 sà (dial.) NdŽ, Bn, Rud, sã Lz, Rdš, Žrm, Dg 1. pron. pos. ind. žr. savo 1: Tada pirštais ima kožnas sã kąsneliuką ir valgo Kli. Aš tokių cukierkų nevalgiau sà buity Eiš. Tu gi sã darbų negali apkrutėt Str. Iš sà darbo buvo marškiniai Rod. Girdžiau sã pienu LKT397(Arm). Sà šalis Arm. Važiuosiu in sã namus Nč. ^ Kap neturi sã razumo, tai pas kitą neklausk Vlk. Visur gerai, visur gerai, bet sa šaly geriausia LTsV215(Vrn). 2. pron. pos. ind. žr. savo 2: Ma tėvas be sã momos augo LKKIX201(Dv). Sūnus sã turi draugę (šeimą) LKT380(Btrm). Ana grįžo pas sã tėvus Dv. Mielai bėgtau, sa raitelį neštau, kad tik galėtau V.Krėv. 3. pron. refl. žr. savęs: Abu iš sà (savo mirtimi) mirė Pls.

◊ sã gálva

1. savarankiškai (gyvena): Kožnas sã gálva gyvena i sa rankom dirba Šlčn.

2. iš atminties (atminė): Ne raštu, tik sã gálva viską atminė LKKXIII134(Grv).

sã gálvą turė́ti būti protingam: Kad sã gálvą turė́tų, tai nereikt ir mokint LKKXIII134(Grv).